Apie viską po truputį

Atsiminimai – Druskininkai ir Birštonas

Panemunės sėte nusėtos meškeriotojais. Išspardyti kupstai, o arčiau vandens, bešmaižiojantys net takelius pramynė. Vieni spiningu lydekas bei ešerius vilioja, kiti su devonu salačių vaikosi. Žiūrėk, pliūkšters kur tas paršelis, o spiningistas jau ir dumia tekinas, skuba. Sviedžia blizgę ir… staiga spiningo kotas išlinksta, o vandeny salatis pūkšnoja.
Vidurvasarį dažnas plūdine meškere gyvą žuvytę ešeriams siūlo. Ūsorių gerbėjai su dugninėm ant naktinių sliekų, olandiško sūrio, trandies (ilgakojo uodo lervos) iš už akmenų ūsočius vilioja.
žvejai senovėjKantresni ir stipresnius pergyvenimus mėgstantys paskui šapalus vaikosi. Vienas įsibridęs iki bambos, kitas net iki pažastų, o trečias susigūžęs valtigaly mėto žiogus vieną po kito, o kai tik vanduo bulkteli, tuoj ir meškerę iškiša. Ne be reikalo jie vargsta. Pasitaiko ir neblogą šapalą pagauti.
Linksmesni meškeriotojai su kuojomis žaidžia. Jiems kad tik kimba. Mesk ir trauk, mesk ir trauk. Vienas malonumas, ir skaičium pasigirti galima… Juo labiau, kad kuojoms ir masalas bet koks tinka – sliekagalis, apsiuva, musė, grūdai ar duonos minkštimas.
Toliau, prie kriaušio, nebloga vietelė. Vanduo čia ramiai, mįslingai sūkuriuoja, lyg ir neketindamas niekur toliau tekėti. Pakrūmy susikaupęs, susirūpinęs, skrybėlę ant akių   užsimaukšlinęs,   nuo plūdės akių nenuleidžia autoritetingas meškeriotojas.  Tai karšių „bičiulis”.
Staiga jo akyse blyksteli džiaugsmo ugnelės. Ranką išsitiesia prie meškerykočio, pirštai lėtai, bet tvirtai apima kotą. Plūdė kilstelėjo į viršų, atsigulė ant šono ir iš lėto pradeda įstrižai grimzti. Autoritetingasis karšių „bičiulis” palinksta į priekį, pritupia ir… čpok! Pakirto. Gražuolis karšis pradėjo sukti ratus. Viskas. Karšis jau meškeriotojo. Nukabins jis laimikį nuo kabliuko ir vėl sėdės, įsistebeilijęs į plūdę.
Giliose duobėse, prie suvirtusių į vandenį medžių, paryčiais galima ir šamą pakibinti. Jei mėgstate meškerę, užkabinkite ant didelio kabliuko varlę, gniužulą sliekų, vištienos ar vištos žarnų ir galite būti tikras, kad užkibs. Tačiau ar ištrauksite, priklausys nuo jūsų. Čia jau reikia ne tik kantrybės, bet ir įgūdžių. Kaip ir ežere, upėje, šamas išeina pasiganyti brėkštant, o dieną, po pusryčių, jis snūduriuoja duobėn įlindęs.

Leave a Reply

Close Menu