Apie viską po truputį

Apie Baltus

Kai po ledyno klimatas atšilo, iš pietų pradėjo slinkti vis didesni žmonių būriai, jie kūrėsi prie upių, miškų ir ežerų. Suklestėjo medžioklė ir žvejyba.

2000 m. pr. Kr. Pabaltijyje paplito žemdirbiai ir gyvulių augintojai (indoeuropiečiai). Pirmas prijaukintas gyvulys – šuo.

Vėliau žmonės būrėsi į kaimus, augino gyvulius, dirbo žemę, užsiiminėjo medžiokle, žvejyba, bitininkyste. Pastaroji sukūrė žmonių santykių formą – bičiulystę. Vaškas – viena iš seniausių Lietuvos eksporto prekių, kaip ir kailiai (Lietuvoje būta brangiakailių žvėrelių).

Iš amatų ryškiausias buvo kalvio amatas. Aukšta buvo ir papuošalų apdirbimo technika. Kryžiuočių kronikoje rašoma, kad ginklai buvę sidabro spalvos, žibėję kaip veidrodis; žemaičių šarvai spindėję sidabru.

Romėnų istorikas Tacitas (52-117 m. po Kr.) mini vardą – “Aestii”. Tacitas rašė, kad “Aestii”(aisčiai) javus ir kitus žemės vaisius augina rūpestingiau negu germanai; jūros krante renką gintarą… Mokslininkai įrodinėja, kad aisčius galima tapatinti su baltais. Tacitas galėjo minėti vieną iš baltų genčių – prūsus.

Apie aisčių žemę išlikęs ir vieno anglosaksų  jūrininko pasakojimas (870-890 m.). Jis tvirtina, kad tai didelė žemė, čia daug medaus ir žuvies. Šioje žemėje daug pilių, kurių kiekvienoje yra kunigas (kunigaikštis).

Šioje ugnies garbintojų tautoje buvo ryškūs ne tik patriarchatinės, bet ir matriarchatinės kultūros elementai. Matriarchatinę kultūrą reikia sieti su užuomazgomis žemdirbystės, kurią moteris pradėjo ir išplėtojo.

Šios kultūros žmonės nemėgsta kitų puldinėti ir yra lengvai užkariaunami, tačiau jie yra neišnaikinami dėl didelio prisirišimo prie savo žemės ir savų papročių.

Maždaug 5-6 amžiuje jau buvo susiformavusios visos šiandien žinomos baltų gentys: kuršiai, prūsai, jotvingiai, žiemgaliai, žemaičiai, latgaliai, lietuviai, sėliai.

Baltai gyveno atskiromis šeimomis ar gentimis. Žemę arė arkliais, naudodami žagrę, o vėliau ir geležinį noragą. Pačių nukaltais dalgiais ir pjautuvais kirto javus, pjovė šieną, grūdus maldavo naminėmis girnomis. Namie verpdavo, ausdavo, droždavo medines klumpes, vijo virves, o iš virvių pindavo vyžas. Miške jie medžiojo, uogavo, grybavo, rinko riešutus.

Pamažu tarp gyventojų atsirado nelygybė. Iš turtingesnių ir galingesnių šeimų iškildavo vadų, vyresniųjų. Juos vadino kunigais, rikiais, kunigaikščiais. Greta jų susidarė paprasta liaudis. Gynybai nuo priešų lietuviai statė pilis. Jas statė aukštumose, ant kalnelių, dviejų upių santakoje ar prie pelkių. Kariai turėjo kardus, šalmus, šarvus ir ietis.

Pinigų tuomet mūsų krašte žmonės dar nežinojo. Kai konors prireikdavo, išsimainydavo. Pirkliai daugiausia atvykdavo upėmis. Jie atveždavo druskos, geležies, stiklo, ginklų. Visa tai išmainydavo į brangius kailius, vašką, dervą, gintarą. Mūsų gintaras pasiekdavo ne tik kaimynus, bet ir Kaukazą, Mažąją Aziją, Graikiją, Dunojumi – Romą, o Reinu – net Angliją. Tai liudija archeologiniai radiniai.

Šeimos tada buvo patriarchalinės. Į tėvą paprastai žiūrėjo kaip į šeimos galvą, kaip į rūstų teisėją, kuris gali smarkiai bausti. Motiną vaikai mylėjo kaip šeimos gerovės, laimės ir ramybės saugotoją. Suaugę vaikai pasistatydavo savo namus ir pradėdavo savo atskirą ūkį, bet kaip ir visi giminės laikydavosi drauge, vieni kitiems padėdavo, kartu į karą eidavo ir nuo priešų gindavosi.

baltai

Senųjų baltų tikėjimas

Žmonės nuo seno jautė apie save kažkokią stiprią jėgą, kuri valdo pasaulį, nuo kurios viskas priklauso. Jiems atrodė, kad viskas aplinkui gyva: ir saulė, ir mėnuo, ir žvaigždės, ir ugnis, ir žemė.

Nuo seno baltų protėviai garbino Žvėrių viešpatį ir Vandenų viešpatį, bet pamažu juos į mažiau garbingą vietą nustūmė Dangaus viešpats – Dievas. Senovėje žmonės manė, kad kiekvienas gyvas padaras, ypač naminiai gyvuliai, turi savo dvasią (ar dievą?) globėją. Žemės globėja buvo Žemyna, bites globojo Austėja, laukus saugojo Lauksargis, ugnies saugotoja buvo Gabija. Baltai garbino įvairias namų ir miškų dvasias – medeines, krūmines, ežerines. Jie tikėjo, kad šalia žmonių gyvena aitvarai ir kaukai, kurie žmonėms neša laimę ar nepasisekimą, laumės ir raganos, kurios visur žmogų sekioja, kartais padeda jam, o kartais kenkia. Jie garbino saulę, kuri duoda gyvybę ir šilumą, garbino mėnulį ir žvaigždes; kai kuriuos kalnus, upes ar akmenis laikė šventais. Šventi buvo ir kai kurie gyvuliai, pavyzdžiui, tauras, žaltys ir kiti. Žalčius net savo namuose laikydavo ir pienu girdydavo, nes tikėdavo, kad jie namams atneš laimę. Žmogus stengėsi neužrūstinti aplink jį gyvenančių dvasių, norėjo, kad šios jam būtų palankios. Tam jis atlikdavo įvairias apeigas: aukų kalnuose dėdavo aukas, skersdavo naminius gyvulius, kūrendavo šventąją ugnį. Vietos, skirtos dievams nuraminti, vadinosi alkais ar romuvomis. Šventose vietose baltai mėgo statyti dievų figūrėles – stabus, o kai kur ir nemažas medines šventyklas. Žmonės karštai trokšdavo įsigyti dievų palankumą, tik dažnai nežinodavo, kaip tai pasiekti. Pamažu ėmė rastis tokių žmonių, kurie pradėjo mokyti kitus, kaip reikia dievus garbinti. Atsirado burtininkų, kurie mokėjo pagydyti daugelį ligų ar nulemti ateitį, žynių, kurie teigė, kad gali susikalbėti su dievais, įvairių krivių, vaidilų, kurie saugojo senovės papročius ir apie protėvių žygius dainas dainavo, pasakas sekė.

Senieji Lietuvos gyventojai tikėjo, kad po mirties žmogaus vėlė lieka gyva, tik atsiskiria nuo kūno ir keliauja kažkur į kitą pasaulį (skrenda į dausas) arba pereina į žoles, medžius ar net gyvulius. Mirusiuosius jie laidodavo įvairiai: kartais pilkapiuose, t.y. atiduodavo žemei, bet labai dažnai degindavo. Kartu su žmogumi degindavo ir jo žirgus, ginklus, drabužius, valgį, tikėdami, kad tie daiktai bus mirusiam reikalingi aname pasaulyje. Ginklų, darbo įrankių ir papuošalų dėdavo ir į kapą. Žmonės tada tikėjo, kad nėra aiškios ribos tarp gyvųjų ir mirusiųjų, todėl visai nebijojo mirties.

Archeologiniai tyrinėjimai rodo, kad antrajame amžiuje po Kristaus dabartinėje Lietuvos teritorijoje jau buvo susidariusi savita, turtinga, mažai svetimų įtakų paliesta kultūra, nė kiek ne primityvesnė už kitų to laiko Europos tautų kultūrą. Senovinės iškasenos, ypač aukso, sidabro, bronzos papuošalai, stebina savo grožiu ir skoningumu.

Leave a Reply

Close Menu