Apie viską po truputį

Mintys

Klaidų nebūna. Visi įvykiai, kuriuos prisišaukiame, net ir patys nemaloniausi, yra būtina tam, kad išmoktume, ką turime išmokti; kad ir kokį žingsnį žengtume, jis reikalingas nueiti ten, kur esame nusprendę eiti. Juo didesni šviesuoliai tampame, juo sunkiau būna prie mūsų pritapti. Kuo daugiau išmokstame, tuo labiau turime tikėtis likti vieni.

Tik mirtis pažadina mūsų jausmus. Kaip mes mylime draugus, kurie ką tik paliko mus. Kaip mes žavimės savo mokytojais, kurie nebegali kalbėti, nes jų burna pilna žemių! Tada savaime randasi pagarba, ta pagarba, kurios galbūt jie visą gyvenimą laukė iš mūsų.

mintis7Bet faktas lieka faktu. Aš esu Hercogas. Man lemta būti tuo žmogumi. Niekas kitas to atlikti negali.

Tikriausiai nelengva būti velniu tam, kurs gimė sparnuotas.

Palaiminti idiotai, nes jie laimingiausia žmonės pasaulyje.

Didžioji išmintis lyg kvailumas; didžiausia gražbylystė lyg mikčiojimas. /Lao Dzė/

Jau neabejojau – žinojau kada nors sugrįšiąs. Kada nors gūsingui vėjui papūtus, žengsiu iš kapo nauju kūnu po giedru dangumi.

Eikš, brolau, pasigerkime iki žemės graibymo – noriu išplauti iš galvos bergždžias mintis ir galų gale išvemti visą žemiško kūno purvą, idant galėčiau dieviškų dalykų imtis.

Nė pats velnias nieko negali padaryti žmogui, kol jis dar sugeba juoktis.

Mane sukrėtė ne tai, kad mane apmelavai, o tai, kad aš tavimi daugiau nebetikiu. /F. Nyčė/

“Jis man nepatinka.” – “Kodėl?” – “Aš iki jo nepriaugau.” – Ar bent vienas žmogus kada nors taip atsakė? /F. Nyčė/

Meilės neturi suteršti draugystė. Galas yra galas. /E. M. Remarkas/

Nušvito protas mano: man bendraminčių reikia, ir tik gyvų – ne šiaip kokių lavonų, kuriuos tempiu, kur man patinka. /F.Nyčė/

Kūrėjas ieško pasekėjų, bet ne lavonų, ne bandų, ne tikinčiųjų. /F. Nyčė/

Tūžmingai keikė vardą visagalio,

Gimimo dieną, vietą ir tėvus.

Ir giminę žmonių, ir savo dalią. /Dantė/

Bet jei nori merginos – reikalas paprastas: trenkę medine kuoka per galvą, įkišame ją į maišą, nusigabename į laivą ir skarabėjo padedami plaukiame į Egiptą.

Gyveno kartą žmogus. Jis nusigėrė ir paprašė, kad jo niekas nežadintų.

… nes mylėjau jį, nors jis buvo pamišęs, ir galbūt mylėjau jį kaip tik už pamišimą, nes jo pamišimas buvo gražesnis už kitų žmonių išmintį.

Jis netikėtai prisiminė seną nuvalkiotą frazę “sudužusi širdis” ir pagalvojo, kad tų banalių posakių reikšmė paaiškėja, kai pats tą išgyveni.

Teprakeikia juos Dievas tėvas, Dievas sūnus ir Dievas šventoji dvasia dabar ir amžių amžiams.

Toks mažas mūsų gyvenimas – ir kam reikalingi tie dideli žodžiai.

Leave a Reply

Close Menu