Apie viską po truputį

Buto remontas

Šiuolaikinis žmogus jau pakankamai pripratęs prie pertekliaus ir gerovės, kurį jam teikia elektra, vidaus degimo variklis, automatinė skalbyklė ir kiti žmogiškosios minties produktai. Vis dėlto tenka konstatuoti, kad kažkur sielos gelmėse slypi iš amžių glūdumos atsineštas polinkis susikauti su atšiauria aplinka.

Kadangi dabar tokių sunkumų, dėl kurių teko kasdien sukti galvą urviniam žmogui, mes jau tarsi atsikratėme, tenka susikurti dirbtinių. Vienas tobuliausių šiuolaikinio žmogaus savęs kankinimo būdų yra buto remontas.

Vedusiam vyrui tikimybė būti užgriūtam šios stichinės nelaimės yra kelis šimtus kartų didesnė nei viengungiui. Aš ir pats su grauduliu prisimenu tuos šviesius laikus, kai perklijuoti tapetus kambaryje buvo ne tik nereikalinga, bet netgi nepageidautina, nes būtų išnykę daugybė telefonų, adresų ir auksinių minčių, parašytų vieno ar kito mielo žmogaus ketvirtąją gėrimo parą, kai šias mintis jau tiesiogiai jam perduodavo dievai arba velniai. Netgi tokios elementarios higienos akcijos kaip apsišlavimas imdavaisi tik tada, kai nuo išlaistyto alaus batai imdavo lipti prie grindų arba bendra tarakonų masė lovoje imdavo viršyti bendrą mano masę.

buto remontasBe abejo, mano vertybinės orientacijos visiškai nepakito, tačiau šiuo metu tenka jas derinti prie žmonos nuostatų, kurios, kaip ir dera dorai moteriai, absoliučiai priešingos – jai remontas yra ne bėda, o vertybė.

Suvokdama, kad mano psichika yra trapi, artėjančiai katastrofai žmona psichologiškai pradėjo ruošti prieš gerą pusmetį. Periodiškai pasikartojančios užuominos buvo gana retos, be to, kalbėta apie tolimą perspektyvą, tad reagavau santūriai, o jei būdavau pakilios nuotaikos, – netgi geranoriškai. Netrukus užuominos pradėjo dažnėti ir aš pajutau artėjant realią grėsmę.

Bandymai pradėti derybas buvo bevaisiai, nes žmonos pozicija – tokia kieta ir bekompromisė, kad nebūtų padariusi gėdos net Izraelio ir Palestinos kietakakčiams. Užspeistas į kampą griebiausi paskutinės ne itin garbingos priemonės – bandžiau ją papirkti gėlėmis, šampanu ir nedidelėmis dovanėlėmis. Net apsilankėme dramos teatro spektaklyje. Tačiau savo tikslų nepasiekiau, žmona kategoriškai atsisakė visa tai traktuoti kaip kyšį. Vietoj to viskas buvo įvertinta kaip mano prisirišimo ir galantiškumo apraiška. Belieka pasiguosti, kad asmeninis reitingas žmonos akyse taip pakilo, kad jam numušti reiktų turbūt ne mažiau kaip tris kartus be išankstinio įspėjimo paršliaužti namo girtam kaip pėdui ir dar apvemti užuolaidas.

Teko susitaikyti su neišvengiama lemtimi ir paskirti konkrečią remonto datą, pritaikytą prie atostogų. Šiai datai neišvengiamai artėjant, dėl visa ko nuslinkau į biblioteką ir ten nuodugniai susipažinau su stoicizmo mokyklos filosofija. Dabar jau žinau, kad būtent šis žingsnis padėjo apsisaugoti nuo kai kurių psichologinių traumų.

Remontas prasidėjo dideliais nesusipratimais. Vienas pažįstamas studentas, prie stipendijos prisiduriantis atlikdamas vidaus apdailos darbus, nors niekas jo ir neprašė, pasišovė viską padaryti gerai ir nebrangiai. Likus savaitei jis ūmai persigalvojo, tačiau pažadėjo iki pirmadienio rasti savęs vertą pakaitalą. Sekmadienio vakare jis telefonu pranešė nieko neradęs ir, itin džiugiai krizendamas į ragelį, prisipažino esąs Pažadukas. Gerai kad bendravome telefonu, nes, ko gero, dabar būčiau tardomas dėl apysunkio kūno sužalojimo.

Pradėjus ieškoti meistrų per laikraštį paaiškėjo, kad dauguma jų užimti ilgam, nes Lietuvoje itin gausu iškrypėlių, kurie kaip atostogų leidimo būdą renkasi būtent remontą. Galiausiai vienas entuziastingai pareiškė galįs, tik jo automobilis sugedęs. Nepaisant to, jis užsirašė adresą ir pažadėjo atvykti rytoj, aštuntą ryto.

Štai tada ir paaiškėjo, kad pats tobuliausias košmaras yra tada, kai remontuojamas vieno kambario butas. Kur sukišti visus baldus ir rakandus, kad jie netrukdytų dirbti? Šį klausimą sprendėme maždaug pusdienį. Ir štai širdį spaudžiantis vaizdas – visur krūvos ir krūvelės polietilenu apdengtų daiktų ir siauri praėjimai tarp jų. Aplink mėtosi gabalai nuo lubų nudaužyto gipso (1985-ųjų palikimas), tinko, nubyrėjusio traukiant iš sienos nereikalingas vinis. Vienintelė vieta, kur galima ištiesti kojas, – prieškambaris. Čia mudu su žmona ir įsikuriame.

Rytas mus pasitinka skaudančiais stuburais, tinko pilnomis galvomis ir turisto pusryčiais. Meistras nesirodo. Mandagiai palaukęs iki devynių, skambinu jam ir išgirstu iškankintą balsą, kad dirbti jis negali dėl asmeninių problemų, kurių įvardyti nenorįs. Nors ir taip galima nuspėti, kad tos problemos aiškiai susijusios su ilgalaikiu nesaikingu alkoholio vartojimu.

Košmaras prasideda iš naujo. Iš dešimto karto pavyksta rasti meistrus, kurie sutinka pradėti darbus kitą dieną po pietų. Turime 30 laisvų valandų, namuose griuvėsiai, tad tenka iki pat vakaro “bomžauti’ mieste. Kyla pagunda užeiti pas Rakalą, Juodelį ar netgi Benediktą, bet žinau, kad negalėsiu be pavydo žvelgti į jų tyrą ir nerūpestingą gyvenimo džiaugsmą. O ir jie patys juk nepraleistų progos pasišaipyti iš vedybinio gyvenimo grimasų. Nutariu savo naštą nešti vienas ir išdidžiai, netgi neskandindamas alkoholyje. Vėliau to kiek pasigailiu, nes turistinis maistas, vartojamas be degtinės, sukelia ilgalaikį skrandžio streiką.

Galiausiai ilgiausios trisdešimt mano gyvenimo valandų praslenka, tačiau sutartu laiku jokie meistrai nesirodo. Nujausdamas kažką negero, drebančia ranka surenku jų numerį ir sužinau, kad sugedo automobilis. Ir vėl! Čia ką, standartinis statybininkų, įkritusių į “zapojų”, atsikalbinėjimas? Jie pažada atvažiuoti kitą dieną – dar 24 valandas tenka praleisti pabėgėlių stovyklos sąlygomis. Jaučiu, kad akys pradeda darytis liūdnos it šuns. Vakare su žmona lenktyniaujame, kas sugalvos geresnį prakeiksmą statybininkų luomui. Varžybas nedidele persvara laimiu aš. Paskui abu užmiegame nekaltu kūdikio miegu.

Kitą dieną paaiškėja, kad iš tikrųjų buvo sugedusi jų mašina. Vyrai darbą atlieka taip spėriai, kad mūsų akyse truputį reabilituoja statybininkus kaip socialinę grupę. Prie bute nusidriekusio šiukšlyno prisideda šiukšlės nuo lubų, glaisto gabaliukai ir baltų dažų dėmės. Maždaug pusantros valandos bent jau paviršutiniškai valome vietą miegui. Radijas transliuoja daugiau nei įprasta naujienų apie apvirtusius autobusus ir sprogusius lėktuvus, tačiau manęs tai kažkodėl neguodžia.

Kadangi pinigų jau beveik nėra, tapetus tenka klijuoti patiems. Sunku patikėti, kad šie daiktai yra negyvi, maža to, jie bjauraus charakterio. Mano veidas jiems iš pat pradžių nepatiko, nes jų elgesį galima traktuoti tik kaip sąmoningą trukdymą – netyčia taip trukdyti neįmanoma.

Šiaip aš nesu godus, todėl paprastai jaučiuosi patenkintas savo materialine padėtimi. Tačiau pirmą kartą gyvenime pasigailiu nesąs turtingas. Netgi kyla šventvagiška mintis, kad dauguma vyrų stengiasi kuo daugiau uždirbti vien tam, kad patiems nereiktų daryti remonto – tiesiog nusamdai “prarabą” ir išvažiuoji į gamtą gerti. Grįžti, o košmaras tave jau aplenkęs.

Klijuojant tapetus naujų šiukšlių atsiranda nedaug, užtat senosios pasidaro lipnios nuo klijų. Praustis negalime, nes vonioje mėtosi teptukai, tinko gabalai, kočėlai, acetono stiklainiai ir pan., tad tenka vaikščioti prakaituotiems ir klijuotiems. Poilsio minutėlę purviname laikraštyje atidžiai nagrinėju straipsnį apie Prancūzijos svetimšalių legioną, bet blaivus protas sudaužo bet kokias mintis apie pabėgimą – legionui reikia gero fizinio pasirengimo, o mano mėgstamiausias sportas yra kilnoti bokalą ar bent jau šaukštą. Ir prancūzų kalbos nemoku.

Žmonos garbei reikia pasakyti, kad ji, kitaip nei dauguma kolegių, kurios sukelia stichinę nelaimę ir pabėga į uošviją, palikdamos padarinius likviduoti vyrams, sąžiningai dalijasi visais remonto darbais. Tiesa, jos entuziazmas (“kaip bus gražu!”) šiek tiek erzina, nes grožis kažin ar yra toks dalykas, dėl kurio verta kentėti, – kaip žinia, kai kam gražu yra “Delfinai”, “Mango” ar netgi Eurovizija.

Galiausiai košmaras baigiasi, prasideda griuvėsių valymas ir grįžimas namo. Aišku, kai kurie padariniai dar bus jaučiami daug savaičių. Štai ketvirtą remonto dieną gretimo miškelio vabzdžių bendruomenės žvalgai, apžiūrėję patalpas ir pagal jų nusiaubimo mastą padarę visai logiškas išvadas, kad čia žmonės turbūt jau nebegrįš, pranešė apie tai saviškiams. Matyt, vabzdžių ir bimbalų paprotinė teisė teigia, kad žmonių nuniokotos patalpos automatiškai pereina vabalų nuosavybėn, tad vizitai vyksta ir dabar. Širšės jau tiek suįžūlėjo, kad bando įlįsti pasišildyti po antklode. Vienas nesusipratimas širšei baigėsi mirtimi, o man – ištinusia blauzda. O kur dar moralinė trauma dėl daugiadienio košmaro?

Be abejo, dažnas dabar mane sugėdins, kad infantiliškai inkščiu dėl dalykų, kuriuos daro visi “tikri” vyrai. Visa tai man jau sakė žmona ir pats aš sau daug sykių kartojau – berniukai neverkia, sukąsk dantis, visi išlaiko.

Ir dabar aš suprantu, buto remontas – tai inauguracija, būtent paskui jaunuolis tampa vyru mūsų visuomenėje. Pilnametystė nėra paso išdavimas, mokyklos baigimas ar pirmosios išgertuvės – po viso to tebesi paikas drimelis, ne visada randantis bendrą kalbą su “rimtais” vyrais. O dabar aš jau suprantu ne tik blevyzgas apie mergas, BMW ar futbolą, bet ir nuobodžius pokalbius apie kriaukles, medžio plokštes, dažus ir viso to kainas. Ir kas baisiausia, tai nebeatrodo taip nyku kaip anksčiau. Sudie, jaunyste, ar ką?

Leave a Reply

Close Menu