Apie viską po truputį

Narkomanijos prevencija mokyklose

Kalbedamiesi su moksleiviais apie narkotikus šiandien jau nebegalime apsiriboti paprasta paskaita. Per kelerius metus vaikai labai pasikeite, daugelis pabande narkotiku arba tam pritare. Kai kuriose klasese tokiu vaiku gali buti apie 10-20 proc. Tyrimu duomenys rodo, kad kartais moksleiviai apie narkotikus žino daugiau negu suaugusieji – mokytojai, tevai ir gydytojai. Tai naturalu. Narkotiku vartojimas – ju laikmečio problema.  Ivairiu apklausu duomenys rodo, kad moksleiviai domisi šiuo klausimu, turi narkotikusvartojančiu draugu, buna kompanijose, kuriose vartojami narkotikai.Narkotikai – populiari ivairiausiu moksleiviu vakareliu, pertrauku pokalbiu tema. Narkotikai ypač dažnai vartojami diskotekose.

Dabar dažnai yra rengiamios paskaitos apie narkotikus ir jų poveikį. Kartais kyla klausimas, ar verta tai daryti? Lektoriai pastebi, kad paskaita ar pokalbis apie narkotikus neduoda laukiamo rezultato, vaikai triukšmauja ir nesiklauso arba stengiasi paneigtikiekvieną pasakytą sakini. Labai dažnai vaikai sako, kad jie nori paskaitos apie AIDS,lytiškai plintančias ligas, apsisaugojimo nuo ju priemones, apvaisinimo išvengimą, bet tikne apie narkotikus. žinios apie narkotikuslabai savotiškos: jos nera paviršutines, bet isidemimos tik patinkamos: vaikai žino tik tai,ką nori žinoti, o apie narkotikus – tik prekeiviu peršamą tiesą. Pavyzdžiui, išgirdę apiemalonius pojučius, kuriuos teikia narkotiku vartojimas, vaikai galvoja, kad “lengvieji”-tabletes, milteliai, cigaretes ir pan. – tai kaip ir ne narkotikai, o tie, kurie uostomi, rukomi,dedami ant liežuvio – nelabai pavojingi. Be to, apie narkotikus sklinda daug mitu, kuriuosisidemi vaikai, pvz., “jei vartosi ne kasdien, narkomanu netapsi”, “vienas kartas tikrainepakenks”, “jeigu tik rukysi, bet nesileisi i veną, narkomanu netapsi” ir t.t. Beveik visi vyresniuju klasiu moksleiviai galvoja, kad prie “žoles” (t.y. prie marihuanos)rukymo nepriprantama, nes kodel gi tuomet ji butu legalizuota Olandijoje ir t.t. Kol gydytojai ir pedagogai svarste, kokius šviečiamojo darbo metodus pasirinkti,vaiku sąmoneje susiformavo tokia tvirta nuostata del narkotiku, kad dažnam lektoriuipaskaitos metu (ypač jeigu jis toje klaseje vienintelis) telieka tik gintis nuo klausimu,kuriuose girdeti pritarimas narkotiku vartotojams ar ju pateisinimas. Šiandien lektorius,einantis i mokyklas skaityti narkomanijos prevencijos paskaitu, turi buti labai gerai tampasiruošęs: žinoti naujas nelegaliu narkotiku rušis, naujas ju prekines formas, naujuspasiulos ir vartojimo budus bei orientuotis, kokiu tiketis klausimu. Lektorius paskaitoje gali patirti ivairiu trukdymu, kuriu dažniausiai griebiasi jauvartojantieji, išbandžiusieji arba tam pritariantys vaikai. Ką besakytu lektorius, narkotikusvartojantys vaikai viską neigs. Tai gynyba. Šitokiu budu jie bando apsiginti, pasiteisintiklases draugams, o gal ir sau, nes gindamiesi jaučiasi saugiau. Suprasdami, kad lektoriausteiginiai griauna ju autoritetą bendraklasiu akyse, nenori girdeti tiesos apie narkotikus,visokeriopais budais gina savo nuomonę, svaido replikas, neigia arba bando viską nuleistijuokais, sudarydami auditorijoje netinkamą atmosferą. Kuo geriau pasikaustęs lektoriustuo didesnis bus pasipriešinimas ir gynyba.

narkomanijaJeigu i vieną paskaitą sukviečiami visos mokyklos vadinamieji sunkus vaikai,paprastai paskaita nepasiekia tikslo arba lektorius turi iš kailio nertis, kad klausytojus sudomintu. Dažnai tenka atremti visokias replikas i kiekvieną teigini. Tokiemsklausytojams kartais geriausia prieš paskaitos ar pamokos pradžią (ypač jeigu lektorius išsvetur) paskelbti tarsi ultimatumą: “Vaikai, lektorius atejo ne tam, kad jus itikintu, jognarkotikus vartoti pavojinga – jus patys tą puikiai žinote. Ir ne tam, kad priverstu jusklausytis tokios informacijos, kurią jau žinote, bet esate linkę neigti. neprašys jusuišklausyti paskaitos. Mums to nereikia, nes suaugusieji – vyresnioji karta, kuri puikiainugyvens savo amžiu be narkotiku, o jus, jaunimas, patekote i bedą ir galite labai greitaiprarasti dali savo draugu. Lektoriaus užduotis – apsaugoti tuos, kurie dar nevartoja, neplatina narkotiku arbasvyruoja. Kolektyvine diskusija mažai tepagelbes tiems, kurie narkotikus jau vartoja arbajuos platina mokykloje. Su jais reikia kalbetis individualiai.

Geriausias budas dirbti su klase butu atskyrus vartojančius narkotikus vaikus nuo nevartojančiuju arba dar geriau – suskirstyti klasę i tris grupes: 1) nevartojantys, bet galintys pradeti; 2) svyruojantys; 3) vartojantys arba tam pritariantys.

Vaikus dažnai klaidina tai, kad apie narkotiku vartojimą lektorius kalba abstrakčiai, nenurodo bendrosios ju veikimo schemos ir busimo potraukio stiprejimo, vartojimo dažnejimo, priklausomybes didejimo stadiju bei pakopu. Dažnai sakome vaikams: “išmes iš mokyklos, tapsi valkata, mirsi, pateksi i kalejimą”. Paaugliui sunku isivaizduoti, kas bus po daugelio metu. Aplinkui tiek daug narkotikus vartojančiu draugu, bet jie nemiršta, vaikšto gražiai apsirengę, tebelanko mokyklą. Susidaro klaidinga iliuzija, kad tie narkotikai, kuriuos vartoja ju pažistami, yra lyg ir kitokie, netikri arba mažai pavojingi. Kad paauglys suprastu, kokius neigiamus reiškinius narkotiku vartotojas tikrai patirs po keleriu metu, paskaitos metu pravartu nupiešti ir paaiškinti psichines ir fizines priklausomybes nuo bet kokio narkotiko raidos kreivę (kurią rekomenduoja soc.m.dr.L.Bulotaite). Atskirti vartojančius ar tam pritariančius vaikus nuo nevartojančiuju pravartu ir todel, kad kalbedami apie narkotikus mestume paskutini tuzą: “Vaikai, narkomanija šiuolaikiniais medicinos metodais yra neišgydoma liga, nuo kurios anksti mirštama”. Nors šis pasakymas nera humaniškas jau vartojančiu narkotikus vaiku atžvilgiu, tačiau nevartojantiesiems jis padaro dideli ispudi ir sustiprina nuostatą: “geriau nepradeti”. Jeigu pasakoma nors viena fraze, kad nuo narkomanijos labai retais atvejais galima išsigydyti, visi anksčiau išdestyti argumentai tarsi ištirpsta, o vaiku akyse sužimba šelmiškas žiburelis: “Aš busiu tas, kuris išsigydys”.

Nereikia stebetis, kad vaiku, ypač mažesniuju, dažniausiai užduodamas klausimas buna toks: “Bet jeigu aš turesiu stiprią valią, ar galesiu mesti narkotikus?” Vaikai jokiu budu nenori patiketi, kad tai liga visam gyvenimui, kad butent ji palaužia valią, sutrikdo psichiką ir kad tik vienam kitam iš tukstančio pačiam pavyksta nutraukti narkotiku vartojimą.

Del tos pačios priežasties negalima leisti neva išgijusiems narkomanams kalbetis su vaikais apie narkotikus. Vaikai iškart rezga tokią minti: “Aha, jis štai išsigyde, taigi ir aš galesiu – šiek tiek pavartosiu, o paskui mesiu.”

Puiku, kai mokykloje yra atsakingas už narkotiku vartojimo prevenciją specialistas, ši darbą dirbantis pedagogas ar psichologas, kuris galetu padeti atejusiam lektoriui: prieš paskaitą apie tai pasikalbetu su vaikais, iš anksto surinktu ju klausimus, sužinotu vaiku norus ir pasakytu lektoriui, ką pabrežti šios paskaitos ar diskusijos metu konkrečioje klaseje ar tam tikro moksleiviu amžiaus grupeje.

Leave a Reply

Close Menu