Apie viską po truputį

Laisvės įsakymas

Mėginat apibrėžti laisvės turinį, atsiranda du jos aspektai: Laisvė neigiama prasme kaip nepriklausomybė nuo gamtinio priežastingumo ir empirinių determinantų. Laisvė teigiama prasme kaip praktinio proto įsakymų savasis leidimas, praktinio proto autonomija – grynasis spontaniškumas. Autonomijos ir heteronomijos perskyra: autonomija – nepriklausymas nuo niekino kito, savarankiškumas. Heteronomija – klausymas kitų motyvų ir paklusnumas kitiems determinantams.

laisveTai labai puikiai atsispindi žmogaus dėsnyje I. Kanto: laisvė yra gyvos būtybės praktinio proto pagrindas. Ta būtybė turi būti protinga, nes laisvė yra praktinio proto autonomija. Kadangi ji be kita ko yra ir baigtinė. , turinti juslinę prigimtį ir įvairių empirinių determinantų, todėl laisvė turi pareigos dėsnio formą. Laisvė yra proto dėsnis, laisvės įsakymas – žmogiškos protingos būtybės dėsnis. Šis dėsnis išreiškia žmogaus prigimtimi.  Jei esi žmogus – privalai būti laisvas. Iš esmės šiuo dėsniu yra įsakoma –„būk laisvas – būk žmogumi“. Tačiau realiame gyvenime žmonės yra valdomi materialinių determinantų. Ir tai  ne vien tik jusliniai troškimai, materialinių determinantų yra ir daugiau. Kaip tik čia manau įvyksta svarbi sintezė. Pačios sąvokos savyje yra begalinės ir jos gali jungti bet ką. Jas pažaboja jusliniai stebiniai, iš esmės, jas apriboja laikas. Tik dėl šios jungties – juslumo ir intelekto turime žmogišką prigimtį. Kaip Kantas sako: „ yra gyvūnai su savuoju juslumu ir yra angelai, kurie neribojami juslumu ir yra žmogaus sintezė. Viena koja gamtoje kita koja antgamtyje“.

Tik Imanueliui Kantui intelektas – dar ne antgamtinė. Ne intelektu žmogus skiriasi nuo gyvūnų…

Leave a Reply

Close Menu