Apie viską po truputį

Kanto praktika

Praktika arba morale užsiima praktinis protas. Apie praktinį protą yra kalbama sistemos visumoje šia prasme praktika yra transcendenciškoji ir metafizikos sritys. Teorinis protas – sugebėjimas pažinti. Valia  – sugebėjimas norėti. Valios aprašymo schema yra subjekto ir objekto tarpusavio santykiai, kurie išsireiškia sinteze, tik čia jos kitoks pobūdis. Subjektas veikia objektą ir tas veikimas yra tiesioginis, objektas yra tiesiogiai įtakojamas, jis yra kūrimas subjekto, o valia yra sugebėjimas sukurti vaizdinius arba determinuoti save juos sukurti. Kantas praktiką esmingai sieja su laisvės sąvoka. Jis teigia, jeigu laisvės nėra, tai ir praktinio proto nėra. Negalimas žmogaus veikimas daiktų pačių savaime srityje ir negalima jokia  metafizika, žmogui lieka tik kasdieninė  fizika.

i kantas3Klausimas apie laisvę tampa klausimu apie žmogaus dvasinę prigimties dalį. Kanto praktinės filosofijos tikslas – išsiaiškinti, ar laisvė apskritai egzistuoja. Reikia ištirti moralės pagrindus – valią, praktinį žmogaus protą ir kas slypi jame. Tam Kantas naudojasi transcendentaliniu metodu. Tačiau susiduriame su ta pačia problema, kaip teorinio proto tyrinėjimuose, nes praktinio proto produktas yra pati moralė, jos išraiška – paliepimai ir draudimai, moraliniai įsakymai. Anot filosofo slypi bendroji valios determinacija. Determinacija yra tai, kas motyvuoja žmogų pasirinkti vienokį ar kitokį poelgį. Praktinės taisyklės visada yra proto produktas, nes jis padiktuoja poelgį kaip priemonę rezultatui kaip tikslui pasiekti. Kantas yra išskyręs pagrindinius praktinius teiginius, kurie yra išlikę iki šių dienų:

Subjektyvūs – maksimos: „ nepalik neatkeršyto nė vieno įžeidimo“.

Hipotetiniai: „jei nori būti turtingas, daug dirbk“.

Kategoriniai: „ daryk tai irtai tik todėl, kad taip reikia“. (2)

Tačiau žmogus yra tokia būtybė, kuriai valia arba praktinis protas nėra vienintelis galimas valios determinantas – yra kūno troškimai, sielos jausmai. Trumpiau tariant, kadangi žmoguje yra kitokių valios determinantų, tai šių teiginių forma išreiškiama prievarta, įsakymas, kuri iškyla iš Kanto dėsnių: „ elkis taip, kaip kad nori kad kiti su tavimi elgtųsi“. „Mylėk kitą taip, kaip myli save“ ir pan. Šiuo įsakymu yra išreiškiama grynoji pareiga be kokio empirinio determinanto, pareiga yra apibrėžiama laisve ir atvirkščiai, tai laisvė yra proto praktika. Tad Kanto etika yra nelaimės etika, nes etiniai principai yra nesuderinami, jie yra priešingi. Reiktų įsigilinti į Kanto etika ir religijos etika, nes Kanto etika – aukščiausio žmogaus prigimties išsipildymo reikalavimas. Absoliučiai grynas ir absoliučiai besąlygiškas. Šio reikalavimo grynumu ir kategoriškumu Kanto etika priartėja prie tokių etinių teorijų, kurios svarsto žmogaus tobulumo klausimą arba jį kaip nors apibrėžinėja. Nors sąvokos, kuriomis Kantas operuoja ir yra grynai filosofinės ir netgi stengiasi padaryti logiškai „mokslines“, tačiau jomis apibrėžiamos turinys iš esmės sutampa su daugumos religinių principų, reikalaujančių žmogaus dvasinio tobulumo ir netgi šventumo turinio. Kai kurie Kanto apibrėžti dalykai tokiu būdu, gali būti suprantami tik religiniame kontekste, bet tai nėra religijos privilegija, nes tai Kantui nėra atskira sritis.

Leave a Reply

Close Menu