Apie viską po truputį

Kanto etinė visuomenė

Etikoje I. Kantas, panašiai kaip ir pažinimo teorijoje, operuoja abstrakčiomis, spekuliatyviai išvestomis sąvokomis. Jis galvoja, kad protas nustato apriorines elgesio taisykles, moralės dėsnius, kurių žinojimas ir laikymasis apsprendžia žmogaus moralinę vertę. Daug dėmesio vokiečių klasikas skiria moralinio gėrio analizei. Ir tai suprantama. Moralė visada siejama su gėriu. Juk visa, kas moralu, yra gera. Tačiau tai, kas gera, dar nebūtinai sietina su morale. Yra daug dalykų (talentas, jėga, graži išvaizda, gera nuotaika, aštrus protas, netgi sveikata ir kt.), kurių žmonės noriai siekia ir jų pageidauja, bet moralinės vertės jie neturi. Moralę I. Kantas sieja su gera valia, kurią ir telaiko gėriu. Filosofo požiūriu, žmogus iš prigimties yra blogas, todėl ir jo valia ne visada yra gera. Gera valia autonomijos etikoje siejama ne su bet kokiu siekimu, ne su bet kokiu noru. Tik noras vykdyti pareigą sutampa su gera valia. Gerą valią žmogus rodo tik tada, kai jis elgiasi, kaip reikalauja protas, neatsižvelgdamas nei į polinkius, nei į laimę. I. Kantas visai nenagrinėja, koks turėtų būti tikslas, kurio siekia valia. Jam nesvarbu ir tai, ar valia tą tikslą pasiekia. Jei, nežiūrint ir didžiausių jos pastangų, „ji nieko nepasiektų, bet jei tik liktų gera valia…, tai ir tada ji žėrėtų pati savaime lyg brangakmenis, kaip kažkas, kas savo tikrąją vertę turi pats savyje”.

Žinoma, kad taip suprantama valia lieka visiškai formalia sąvoka. Tokį formalų ir abstraktų samprotavimą apie gerą valią, atitrauktą nuo konkrečių tikslų ir rezultatų, sąlygojo ano meto Vokietijos aplinka. “I . Kanto „gera valia” visiškai atitinka vokiečių biurgerių bejėgiškumą, prispaustumą ir skurdumą”. Su gera valia susietas protas ieško bendriausių taisyklių, dėsnių bet kuriam tikslui pasiekti. O tikslas gali būti dvejopas: jis gali sutapti su pačiu veikėju arba su tuo, kas egzistuoja šalia veikėjo – tebūnie tai daiktas ar kitas žmogus. Moralaus elgesio taisykles žmogus pirmiausia nusistato pats sau. Tokias individualias, subjektyviai nustatytas elgesio taisykles I. Kantas vadina maksimomis. Tačiau individas visada bendrauja su daugeliu kitų, todėl savo maksimas jis formuluoja taip, kad jos galėtų tikti kiekvienam kitam. Taip maksimos įgyja bendrų dėsnių, įsakymų, imperatyvų formą. I. Kantas skiria hipotetinius ir kategorinius imperatyvus. Pirmieji tai elgesio normos, taikomos, siekiant kurio nors apibrėžto tikslo. Tokios yra religijos duodamos elgesio normos, tokie receptai, pamokantieji surasti laimę, ir panašiai. Jei aš darau gera, norėdamas būti už tai išganytas, tai mano veiksmas remiasi ne gėrio supratimu ir pagarba jam, o noru gauti už tai atpildą. Toks veiksmas, žinoma, nėra smerktinas, bet moralinės vertės jis neturi. Panašiai būtų ir tais atvejais, jei vengčiau nusikaltimo, vien tik bijodamas bausmės. Pagaliau, jei daryčiau gera vien todėl, kad tai padėtų man susirasti ramybę ir laimę, tai ir tokia mano maksima, pagal I. Kanto etiką, negalėtų tapti visuotine.

kantas 2Visada atsirastų žmonių, kurie laimę suprastų kitaip ir, jos siekdami, ieškotų kitokių priemonių. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad kategorinis imperatyvas daro I. Kanto etiką labai paprastą. Norėdamas įsitikinti, ar tavo veiksmas yra moralus, turėtum tik pasvarstyti, ar pats norėtum, kad visos kitos protingos būtybės elgtųsi taip pat, kaip tu elgiesi konkrečiu atveju. I. Kantas sako, kad žmogus, atsidūręs sunkioje padėtyje, gali mėginti iš jos išbristi, ką nors pažadėdamas, nors visai negalvoja pažado išpildyti. Tačiau toks veiksmas nesiderintų su kategorinio imperatyvo reikalavimais. Juk niekas nenorėtų melą paversti bendruoju elgesio principu. Tokia elgesio norma visai sugriautų pasitikėjimą žmogumi. Tas pats būtų ir su kitais panašiais dalykais: šmeižtu, apgavyste ir kt. Juk nenorėtume gyventi visuomenėje, kurioje vagystės, smurtas ir kiti panašūs dalykai įsigalėtų kaip visuotinės bendravimo normos. Pagarbos jos neužsitarnautų. Tuo tarpu I. Kantas sako, kad individas paklūsta moraliniam dėsniui tik iš pagarbos jam. Todėl kategoriniame imperatyve galima įžiūrėti žmonių lygybės reikalavimą. Bendraujant iš kiekvieno vienodai reikalaujama atsižvelgti į kitą. Žmogaus moralinę vertę čia apsprendžia ne jo vieta visuomenėje, ne jo talentas ar pasiekimai, o grynai žmogiškosios savybės, kurias sveikas protas nesunkiai atskiria ir reikalauja jas gerbti. Todėl autonominėje etikoje nėra jokių receptų, pamokančių atskirti gera nuo bloga. Mąstytojas galvoja, kad tam nereikia yra tingų teorijų ar filosofijos. Praktiškai veikdami, žmonės tai suvokia taip lengvai, kaip jie atskiria kairę nuo dešinės. I. Kantas tik nurodo pagrindinį dėsnį. Tačiau kategorinio imperatyvo jis nesieja su materialinėmis sąlygomis, su turiniu, kuris visada turi įtakos konkrečiam elgesiui. Dėl to imperatyvo būtinumas darosi formalus.

Anot filosofo Žmogaus orumą, žmogaus protą reikėtų gerbti ne tik savyje, bet ir kituose. Todėl mąstytojas ir reikalavo, kad kiekvienas elgtųsi taip, kad ne tik savyje, bet ir kituose jis visada matytų tikslą, o ne vien priemonę. Šalyje, kur viešpatavo feodalizmas ir liaudis beteisiškai buvo pajungta priespaudai, filosofas drąsiai reikalavo gerbti kiekvieną žmogų ir jo teises. Jis neieškojo specialios etikos genijams ar išrinktiesiems, kuriems viskas yra galima ir viskas leista. I. Kantas visuotinę teisę laikė individų susitarimo išdava ir galvojo, kad žmogus, gerbdamas visuotinę teisę, gerbia ir pats save. Vis dėlto nesunku pastebėti, kad, besąlygiškai priėmus tokį imperatyvo variantą, greičiausiai būtų likviduotas pažangos siekimas. Individai visada turėtų sutikti su esama tvarka ir viešpataujančiomis pažiūromis.  I. Kanto etikoje yra laisvės problema. Laisvė moralės autonomijos teorijoje, tai valios nepriklausomybė nuo jokių sąlygų. Kito duotas įsakymas, kito autoritetas daro žmogų priklausomą, sakytume, jį pavergia. Tačiau, I. Kanto nuomone, protas pats kuria moralinio elgesio principus ir jiems paklūsta tik iš pagarbos. Todėl, paneigus laisvę, I. Kanto etika netektų prasmės.

Apie žmogų galima pasakyti tai, kad jis – ypatingas gamtos kūrinys. Kūnu, empirinėmis savybėmis žmogus priklauso reiškinių pasauliui. Čia jis yra sąlygojamas daugybės aplinkybių: priežastingumo, erdvės, laiko ir kt. Todėl empirinis žmogus, I. Kanto požiūriu, laisvas būti negali. Jis, lyg nusviestas akmuo, turėtų paklusti tam impulsui, kuris jį išjudina. Reiškinių pasaulyje kiekvienas įvykis ar veiksmas, vyksta tam tikru momentu, būtinai priklauso nuo praėjusio momento. O tai kas praėjo, jau nėra žmogaus dispozicijoje. Todėl kiekvieną veiksmą sąlygoja ir tokios aplinkybės, kurios nuo veikėjo jau nepriklauso. Visa tai, anot I. Kanto, ir turėtų reikšti, kad reiškinių pasaulyje žmonės nėra laisvi. Tačiau žmogus iš visos gamtos išsiskiria tuo, kad jis turi protą. Kaip protinga būtybė, jis, mąstytojo žodžiais, ir galėtų priklausyti kitam, tik mintimi suvokiamam pasauliui ir ten turėtų būti laisvas. Dvilypumą, priklausymą dviem skirtingiems pasauliams I. Kantas įžiūri ir žmogaus charakteryje. Pastarąjį taip pat sąlygoja auklėjimas, išsilavinimas, iš kitų perimtos nuomonės ir daug kitų dalykų. Pagaliau, kai žmogus veikia, vadovaudamasis savo polinkiais, troškimais, kai jį užvaldo labai stipri aistra, per kurią jis nieko kito nemato, tada žmogus nėra laisvas. Pažįstant tokį charakterį, atrodo, iš anksto galima būtų numatyti veiksmus, kuriuos jis padiktuotų. Tačiau i žmogaus charakterį galima pažvelgti ir proto požiūriu, pasvarstyti, kiek tas, ar kitas veiksmas priklauso nuo paties žmogaus, jo proto. I. Kantas sako, kad, taip pažvelgę, įžiūrėtume kitą tvarką, negu gamtoje. Juk pareigos vykdymas taip pat siejamas su būtinumu, tiktai visai kitos rūšies, negu gamtoje. Gamtoje, priežastingai susietų reiškinių grandinėje, beprasmiška kalbėti apie pareigą. Intelektas paprastai konstatuoja, kas gamtoje yra, buvo ar bus. Pareigos būtinumą nustato pats žmogus, jo protas. Jis pats ir prisiima vykdyti pareigą. Todėl empiriniam charakteriui, I. Kanto manymu, turėtų būti priešpastatomas kažkoks kitas, intelektualus charakteris, kuris priklausytų tik protui ir būtų laisvas.

Galima net galvoti, kad iš to protui priklausomo charakterio ir išaugo empirinis, kaip viena iš daugelio galimybių, virtusi tikrove. I. Kantas galvoja, kad vidinė žmogaus laisvė – tai ne fikcija. Ją liudijanti moralė, sąžinė, kaltės pajautimas ir kt. Nusikaltimą gali išteisinti kiti, atsižvelgdami į aplinkybes. Tačiau, jei pats nusikaltėlis suvokia protu, kad jis galėjo pasielgti ir kitaip, jis jaučiasi kaltas. Todėl, I. Kanto požiūriu, laisvė, kurią teorinis protas laiko tik idėja, neduodančia jokio supratimo apie asmenybę, praktiniam protui yra kažkas tikra. Ji veikia ir reiškiasi visur, kur elgiamasi moraliai. Intelektas jos neįrodo, bet žmogus tiki, kad ji yra. Analogiškai I. Kantas samprotauja apie sielos nemirtingumą, dievo buvimą. Teorinis protas tų idėjų, kaip ir laisvės, įrodyti negali. Tačiau praktinis protas priima jas kaip proto postulatus. Nemirtinga siela priimama kaip moralinės pažangos sąlyga, o dievas – kaip teisingumo garantija. Tačiau  I. Kantas yra subjektyvus idealistas: subjektyvią veiklą jis nukreipia ne į gamtą, o apsiriboja minties sfera, todėl, kad geriau įsigilinti į etinę visuomenę reikėtų paanalizuoti jo praktines sritis, kuriose radau keletą sąvokų susijusių su šia tema.

Leave a Reply

Close Menu