Apie viską po truputį

Viduramžių pinigų teorijos

Iki XIIa. Beveik visai nesirūpinta pinigų klausimais , nes natūralaus ūkio sąlygomis pinigai dar neturėjo tokio svarbaus vaidmens. Pinigų klausimais pradedama ypač domėtis XIII-VIVa., nes kas kart labiau įsigalėjo kapitalistinė ūkio santvarka ir Vakarų Europos susipažinimas su Aristotelio “Politika” ie “Etika”. Pradeda reikštis 2 pinigų teorijų srovės: 1 – nominalizmas; 2- substancializmas arba metalizmas.

Nominalizmas ieško pinigų vertės ne pačioje pinigų esmėje, ne jų substancijoje, bet krašto įstatymuose. Nominalizmas mano, kad pinigų pirkimo galia priklauso ne tik nuo jų medžiagos, bet ir nuo krašto teisės. Substancializmas sieja pinigų vertę su pinigų metalu, t.y. pinigų vertę nulemia tik metalas. Šias sąvokas įvedė Aristotelis.

Nemažai viduramžių rašytojo pagrindė savo monetines pažiūras Romos teisės Corpus Juris Civilis nuostatais. Didelės įtakos padarė viduramžių rašytojams vienas CJC posakis, kurio branduolys maždaug toks” visų pastoviai branginama gėrybė, virtusi viešosios teisės institutu, yra naudinga ir turi galios ne savo substancija, o kiekybe. Nominalistai aiškino šį posakį , kad pinigai yra naudingi ir turi galios ne iš savo substancijos. Substancialistai matė visą posakio svarbą žodyje “kiekybė”.

Trečias viduramžių monetinių teorijų šaltinis buvo Cirpus Jri Canonic – laiškas, kuriuo prašoma popiežių atleisti nuo priesaikos nebloginti monetų ir Inocentas neatleidžia karaliaus Pedro II nuo priesaikos, įsako griežtai vykdyti nurodytus pasižadėjimus kalti teisingo svorio monetas. Šiuos žodžius savo tezei ginti naudojo substancialistai.

pinigaiKetvirtas viduramžių pinigų teorijos šaltinis buvo pačių viduramžių pinigų politika ir pinigų įstatymai. Monetos gamybos teisė tapo nevaržoma feodalų privilegija. Visi krašto pinigai – išimtinė feodalų nuosavybė – jie savo nuožiūra gamina monetas, išima jas iš apyvartos, keičia brangiųjų metalų kiekį jose. Pinigų reikalai buvo tvarkomi feodalų pelno sumetimais. Pinigai yra vertės matas, o valdovas savo nuožiūra nustato visus matus. Tokią politiką palaikė nominalistai, jai prieštaravo substancionalistai.

Nominalistų teorijos prasme pasisakė Albertas Didysis (1193-1280) – pagrindinį pinigų požymį sudaro ne jų subtsancija, bet ūkiška jų funkcija, vertės matas. Žmonės gali kesiti jų medžiagą ir vertę.

Panašiai svarsto ir Tomas Akvino (1226-1274). Jo nominalistinė pinigų vertės teorija beveik šimtą metų buvo tvirtai tikima ir tik XVIa. Nominalizmo kritika paskatino tos srovės šalininkus ginti šių pažiūrų teisingumą.

Pirmasis substancinę pinigų teoriją iškėlė Izidorius iš Sevilijos (560-636) – brangieji metalai yra pinigų pagrindas. Pinigai turi turėti 3 dalykus: metalą, formą i svorį. Kanonistai ir legistai reikalavo, kad monetos nebūtų bloginamos. Substancinei terojai pritarė Henrichas iš Gando (1293) – mato metalų vertės pagrindą žmonių darbe; ir Dansas Skotas (1266-1308) – tų metalų naudingume. Aiškiau šias idėjas formuluoja Ormas (1320-1382) ir Buridanas (1300-1358). Jie kritikavo nominalsitinę pinigų doktriną ir dėstė substancinę pinigų teoriją. Jie pingų vertės pagrindu laiko medžiagą.

Leave a Reply

Close Menu