Spygliuočių sandara ir dauginimasis

Žinomiausi plikasėklių augalų atstovai – spygliuočiai: eglė, pušis, maumedis. Pušys labai paplitusios, jos auga smėlynuose, kalkingame kalnų dirvožemyje, ant plikų uolų, įsišaknydamos jų plyšiuose. Pušies, augančios kietame dirvožemyje, pagrindinė šaknis labai tvirta ir giliai įsiskverbusi į žemę. Smėlingame dirvožemyje augančios pušies, be  pagrindinės šaknies gerai išsivysto ir šoninės šaknys. Pušų, augančių pelkėtose dirvose, pagrindinė šaknis išsivysčiusi prastai. Palankiomis sąlygomis pušys išauga iki 30-40m aukščio ir gyvena iki 350-400m.

Ant jaunų pušies šaknų auga smulkūs rudi žvyniški lapeliai, kurių pažastyse prasikala trumpučiai ūgliai. Ant kiekvieno Ūglio užauga po du spyglius. Spygliai ant šakos išbūna 2-3 metus, o paskui nubyra kartu su trumpučiu ūgliu, todėl nubyrėję jie būna suaugę poromis. Spygliai labai siauri ir ilgi, iš viršaus juos dengia standi odelė, kurioje yra palyginti nedaug žiotelių, todėl pušis taupiai garina drėgmę ir lengvai pakelia sausrą. Pušys gerai auga atvirose, saulėtose vietose ir žiemą nenudžiūsta, nenumeta spyglių.

spygliuociu sakaLabai paplitęs ir kitas spygliuotis – eglė. Tai ūksminis augalas. Ji gerai auga tik derlingoje, pakankamai drėgnoje dirvoje. Pagrindinė eglės šaknis išsivysčiusi prastai. Šoninės šaknys išsikerojusios paviršiniame dirvožemio sluoksnyje, todėl vėtros kartais išverčia egles su šaknimis. Eglė gyvena iki 250m, užauga aukštesnė, kaip 40m. Eglės vainikas piramidiškas. Trumpi ir smailūs spygliai auga po vieną ir išbūna ant šakų 5-7 metus.

Prie spygliuočių, turinčių lapus-spyglius, priskiriamas kėnis, maumedis, kedras, kukmedis ir kt. Pušys, kaip ir visi kiti spygliuočiai, dauginasi sėklomis. Jų sėklos, poromis išsidėsčiusios ant kankorėžių žvynelių, niekuo nepadengtos. Todėl pušys, kaip ir kiti sp., vadinamos plikasėkliais augalais. Dauginimasis sėklomis – pagrindinis požymis, skiriantis plikasėklius nuo sporinių augalų.

Pavasarį ant jaunų pušies šakelių matyti daug mažų kankorėžėlių. Vieni jų žalsvai geltoni. Jie auga glaudžiomis grupėmis prie jaunų ūglių pagrindo. Kiti kankorėžiai rausvi, auga pavieniui. Kankorėžį sudaro ašis ir ją dengiantys žvyneliai. Ant žalsvų kankorėžių žvynelių susiformuoja po du dulkializdžius. Juose susidaro žiedadulkės. Žiedadulkė turi dvi pūsleles, pilnas oro. Tokias pūsleles vėjas nuneša labai toli. Rausvieji pušies kankorėžiai auga ant tų pačių medžių, kaip ir žalsvieji, bet jaunų šakelių viršūnėse. Ant rausvų kankorėžių  ˛vynelių išsivysto po du sėklapradžius.

Subrendusios žiedadulkės išbyra, jas pagauna vėjas. Apdulkina tos žiedadulkės, kurios patenka ant sėklapradžių mikropilių. Sėklapradį apdulkinus, raudonųjų kankorėžių žvyneliai sandariai užsidaro ir užsiklijuoja sakais. Dulkinėse susidaro vyriškos gametos, o sėklapradžiuose – moteriškos.  Apvaisinimas įvyksta užsidariusių  kankorėžių sėklapradžiuose. Iš zigotos išsivysto gemalas, iš viso sėklapradžio sėkla. Kankorėžiai auga ir sumedėja. Iš pradžių jie būna žali, paskui paruduoja. Pušies sėklos subręsta per pusantrų metų po apsidulkinimo, o iš kankorėžių išbyra beveik po dviejų metų. Plikasėklių augalų sėklose yra audinys, turintis maisto medžiagų. Šis audinys gaubia gemalą. Pušies sėklos turi plėviškus sparnelius, kurie padeda vėjui jas išnešioti. Kai kurių pušų sėklos sparnelių neturi. Sibirinės pušies sėklos vadinamos kedro riešutais. Paprastos pušies kankorėžiai nedideli, 4-5cm ilgio. Eglių kankorėžiai didesni, 10-15cm ilgio.

Plikasėklius ir gaubtasėklius labai stipriai veikia oro tarša. Spygliuočių miškams labai kenksminga – oras praturtintas amoniako garais. Jei amoniakas kenkia tik spygliuočiams, lapuočius jis veikia stimuliuojančiai.

Sieros oksidas ir rūgštūs lietūs labai pavojingi abiems augalams. Mat, jų lapai, panašiai kaip žmogaus plaučiai , tiesiogiai dalyvauja dujų apykaitoje. Užterštame ore medžiai netenka atsparumo ligoms, jų lapai patamsėja, spygliai nudžiūsta, “nudega” pušų viršūnės. Pažeistų medžių mediena būna trapi, netinkama baldų gamybai ir statyboms. Jautriausios sieros oksidui kerpės, po jų – spygliuočiai, žolės, lapuočiai. Lietuvoje nuo oro taršos žuvo ~2000ha miško, o apie 10 000ha pažeista.

Labai padidėjo žieviagraužių vabzdžių populiacija. Šis demografinis sprogimas įvyko dėl medžių išsekimo, nepalankių meteorologinių sąlygų – sausa vasara, šilta žiema. Šito pasekoje išdžiūvo tūkstančiai hektarų spygliuočių miškų. Oro užterštumas kenksmingas smulkioms mineralinėmis dalelėmis – dulkėmis, jos užkemša lentireles ir trukdo augalo kvėpavimą.

Leave a Reply

Close Menu