Apie viską po truputį

Vandens kokybės rodikliai

Kiekvienos rūšies dugno bestuburiai gyvūnėliai turi savo pamėgtą vietą ir gerai jaučiasi esant tam tikroms fizinėms ir cheminėms vandens savybėms. Vieni jų yra atsparūs teršalams ir gali gyventi palyginti įvairiomis sąlygomis, o kiti – jautrūs sąlygų pasikeitimui gyvūnai – gali būti vandens biologinės kokybės rodikliais. Patekus teršalams į vandenį, bentoso gyvūnėliai negali persikelti į kitą vietą kaip žuvys. Gyvendami vienoje vietoje ilgiau kaip metus, jie parodo, kokia upelio būklė buvo per ilgesnį laiką, o ne tik tyrimo metu. Be to šie organizmai gerai matomi plika akimi, palyginti nejudrūs, todėl juos lengva rinkti. Kuo švaresnis vanduo, tuo įvairesni gyvūnėliai jame gyvena, tačiau tai jau kita tema.

Mes dažnai sakome “švarus vanduo”, “užterštas vanduo” nesusimąstydami, kaip tą “švarumą išmatuoti. Paprastai švarus mums atrodo skaidrus, bespalvis vanduo, o užterštas – asocijuojasi su dvokiančiomis nuotekomis, srūvančiomis į upę iš kanalizacijos vamzdžio, ar į vandenį sumestomis šiukšlėmis. Šie požymiai gali mus suklaidinti, nes pačios nuodingiausios medžiagos puikiai tirpsta vandenyje ir yra bespalvės, bekvapės, o skaidrus ežeras gali būti visiškai be gyvybės. Norėdami nustatyti vandens kokybę, palyginti įvairius vandens telkinius, aplinkosaugininkai vertina fizinius, cheminius ir biologinius vandens kokybės rodiklius. Vieni jų nustatomi tik laboratorijose specialiais prietaisais, kitų rodiklių nustatymo metodai paprastesni. Pirmiausia susipažinkime su svarbiausiais vandens kokybės rodikliais.

ezerasTemperatūra
Temperatūra turi įtakos daugeliui vandenyje vykstančių cheminių ir biologinių procesų (deguonies ir anglies dioksido tirpimas vandenyje, fotosintezės sparta ir kt.). Ypatingai svarbi upių gyvenime 100C temperatūra, kai atgyja vandens gyvūnija (tai vyksta balandžio pabaigoje). Kai vanduo atšąla žemiau šios temperatūros – vėl viskas apmiršta (spalio pradžioje).

Skaidrumas
Skaidrumas priklauso nuo vandenyje plaukiojančių dalelių koncentracijos. Jo sumažėjimą gali sąlygoti molio, dumblo, pramonės ir buitinių nutekamųjų vandenų dalelės, planktonas. Drumstas vanduo labiau sugeria šiluminius saulės spindulius ir sušyla, o šiltame vandenyje mažėja ištirpusio deguonies. Kadangi į drumstą vandenį patenka mažiau šviesos, čia silpniau veikia fotosintezė ir dar labiau mažėja deguonies koncentracija vandenyje. Dėl to keičiasi ir vandens gyventojų rūšinė sudėtis.

Vandenilio rodiklis (pH)
Vandens (arba tirpalo) rūgštingumas nusakomas vandenilio rodikliu pH. Kuo rūgštingesnis tirpalas – tuo mažesnis pH. Neutraliuose tirpaluose pH = 7, rūgščiuose – pH < 7, šarminiuose – pH >7.
Vandens rūgštingumas kinta dėl įvairių priežasčių. Pavyzdžiui, dieną augalai fotosintezės procese vartoja vandenyje ištirpusį CO2, ir pH padidėja. Rūgštieji lietūs sumažina vandens pH. Nuo pH dydžio priklauso įvairių cheminių medžiagų stabilumas vandenyje bei jonų migracija, vandens augalų ir gyvūnų, kurie prisitaikę gyventi tam tikrame pH dydžių intervale, būklė. Priklausomai nuo metų ir paros laiko upių vandenyje pH kinta nuo 6.5 iki 8.5. Žiemą pH dydis paprastai būna 6.8 – 8.5, vasarą 7.4 – 8.2.

Ištirpęs deguonis
Deguonis būtinas daugeliui vandens augalų ir gyvūnų. Gamtiniuose vandenyse ištirpusio deguonies koncentracija gali keistis nuo 0 iki 14 mg/l, priklausomai nuo metų ir paros laiko. Pavyzdžiui, deguonies koncentracija pradeda didėti ryte ir didžiausia būna po vidurdienio. Tamsoje fotosintezė nevyksta, tačiau augalai ir gyvūnai kvėpuoja naudodami deguonį. Todėl mažiausia jo koncentracija būna prieš auštant. Ištirpusio deguonies koncentracija priklauso ir nuo vandens temperatūros – šaltesniame vandenyje deguonies gali ištirpti daugiau.
Biocheminis deguonies suvartojimas (BDS). BDS parodo, kiek deguonies suvartoja bakterijos, skaidydamos vandenyje esančias organines medžiagas. Jis padidėja organinėmis medžiagomis užterštuose vandenyse. Paprastai matuojamas BDS5: kiek deguonies bakterijos suvartoja per 5 paras 200C temperatūroje, kuri yra optimali organinių medžiagų skaidymuisi. Jeigu BDS5 neviršija 4 mg/l, toks vanduo gali apsivalyti savaime.

Azotas
Vandens augalai didžiąją azoto dalį įsisavia amonio (NH4+) ir nitratų (NO3-) jonų pavidalu. Gyvūnai azoto gauna iš organinių jo junginių.
Amonio jonai (NH4+) į vandenį patenka skaidantis žuvusiems augalams ir gyvūnams. Gamtiniuose vandenyse jo koncentracija mažesnė pavasarį, vasarą – padidėja. Nitritai – nepastovūs komponentai, kurie toliau oksiduojasi iki nitratų (NO3-). Nitritai į upes gali pakliūti ir su nutekamaisiais vandenimis. Nesaikingai tręšiant dirvą, nitratų koncentracijos padidėjimą vandenyje gali sąlygoti ir išplautos azotinės trąšos.

Fosforas
Fosforas gamtiniuose vandenyse paprastai būna fosfatų (PO43-) sudėtyje. Fosfatai į vandenį patenka su nuotekomis, kuriose yra fosforinių trąšų, skalbimo priemonių su fosfatais, maisto atliekų, ekskrementų. Neužterštuose vandenyse fosfatų fosforo būna nedaug – tūkstantosios miligramo dalys 1 litre vandens. Dalį jo greitai sunaudoja augalai ir dumbliai. Fosforas (kaip ir azotas) skatina augalų augimą.

Kiti
Be šių medžiagų dar nustatomos sunkiųjų metalų (Cu, Zn, Cd, Cr, Ni, Mn, Pb) koncentracijos, bakteriologinė tarša bei toksinės organinės medžiagos: fenoliai, naftos produktai, detergentai, pesticidai.
(Toksinis [gr. toxikon – nuodai] – nuodingas. Fenoliai [gr. phaino – apšviečiu + lot. oleum – aliejus] – organinių junginių klasė. Detergentas [lot. detergens – valantis] – valiklis, cheminė medžiaga, naudojama valymui. Pesticidai [lot. pestis – maras, užkratas + lot. caedo – žudau ] – cheminė medžiaga, kuria naikinami kenkėjai, piktžolės.)

Mes retai susimąstome, kad Žemėje niekada nebus daugiau vandens negu jo turime dabar. Tas pats vanduo kadais telkšojo senovės Egipto drėkinimo kanaluose, liejosi iš ąsočių Romos patricijų pirtyse. Vanduo nuolat keliauja tarp Žemės ir atmosferos, bet jo kiekis nesikeičia. Keičiasi tik vandens kokybė – vanduo vis labiau užteršiamas. Tai vyksta atmosferoje dėl oro taršos, vandeniui susigeriant į užterštą dirvožemį, tekant upėmis ir upeliais į jūrą. Tobuliausi valymo įrenginiai negali vandens išvalyti taip, kad jis būtų toks kaip anksčiau, kad nebūtų pavojingas augalui, gyvūnui, žmogui. Švaraus vandens mažėja, todėl laikykimės principo: Sveikas vanduo – sveiki gyvuliai ir visas ūkis.

Leave a Reply

Close Menu