Apie viską po truputį

Lietuvos ateities vizija I

Kai globalizacija – žema, o plėtra – tolydi

Neidentifikuota tautybė
Ir XXI a. atsiskleidžia konservatyvus lietuvės charakteris. Lietuvoje sąvokos „būti lietuve“ ir „gyventi Lietuvoje“ yra daug labiau susipynusios nei kurioje nors kitoje ES valstybėje. Lietuvės yra sėslios, gana melancholiškos, bet likimui nepasiduoda. Veikiau jam priešinasi, kaip priešinasi ir naujovėms, pasikeitimams. Lietuvė išmoko naudotis internetu, naujausiomis technologijomis, bet tai neveikia jos „aš“ supratimo ir identiteto formavimosi. Artimiausi draugai yra tie, su kuriais lietuvė gali susitikti akis į akį, bet ne virtualūs. Gyvenimo greitis, siekti progreso nėra pagrindiniai lietuvės rūpesčiai. Ji randa laiko kultūrai, savišvietai, paskutinei išleistai knygai perskaityti, pašnekesiams su draugais, susitikti su giminėmis… Gyvenimo tempas nekelia įtampos kasdieniame gyvenime. Todėl gyvenimas kartais būna net nuobodus, bent jau jaunesnioji karta taip mano.

Regionų didėjimas
Lietuva su Latvija netapo vienu ES regionu. Lietuviai, nors ir bendradarbiauja su kitomis šalimis įvairiuose projektuose, teikia pirmenybę tiems, kurie skirti Lietuvai, kaip vienam regionui, arba vienam iš šalies administracinių vienetų. 2002 m. pradėta administracinių gebėjimų gerininimo “kampanija” pasiekė įspūdingų rezultatų: mes aplenkėme pietų ir centrinės Europos valstybes ES nares ir grėsmingai priartėjome prie Skandinavijos. Todėl lietuvės didžiavimąsi tautybe suponuoja labiau ne istorija (Vytautas Didysis ir pan.), o dabartis (mes pažangiausi).

Europos pilietis
ES šalys pasiekusios didelį integracijos lygį, tačiau Lietuva atsilieka. Mes priėmėme ES taisykles ir įstatymus, tačiau žmonėms jie dar netapo savi. Taigi ekonomiškai mes jau pasiekėme ES vidurkį, tačiau dar atsiliekame mentaliniu lygmeniu. Lietuvė nesijaučia tikra europietė, jai daug patogiau ir saugiau būti tiesiog lietuve. Ji, matyt, seka prosenelių tradicija – jie didžiavosi būdami paskutiniai Europos pagonys. Lietuvė supranta ES ne kaip bendrą valstybę (nors ES jau yra ne tik bendra valiuta, bet ir Prezidentas, Konstitucija, dveji Parlamento rūmai ir t.t.), o kaip centralizuotą biurokratiją. Žodis „keliauti“ lietuvės gyvenime nėra lemiamas. Lietuvės gali sau ramiai ilsėtis prie ežero, prie Baltijos jūros. Neramesnės lietuvės nukeliauja iki Kroatijos, Paryžiaus ar Londono. Tačiau kelionės už ES ribų yra retos.

Lietuviškos organizacijos
Net 3/4 visų organizacijų yra lietuviškos kilmės. Tai buvo sąlygota ekonomikos augimo ir savotiško Lietuvos uždarumo. O tai lėmė, kad dauguma lietuvių prastai moka anglų kalbą ir nėra pasaulio pilietės. Tačiau žiūrint į 2010-2020 m., aiškėja, kad lietuviškos organizacijos, ES paramai krypstant nuo Lietuvos NVS šalių – ES kandidačių link, taps ne tokios konkurencingos globalioje rinkoje. Lietuvei svarbiausia dirbti ne įmonei, idėjai ar organizacijai, bet valstybei.

Žmogiškojo kapitalo apibrėžtumas
Dėl savotiško Lietuvos uždarumo žmogiškasis kapitalas šalyje yra labai specifinis. Viena vertus, jis ir turėtų būti unikalus. Kita vertus, šis unikalumas kartais kelia problemų, ypač kai reikia įgyvendinti kai kurias ES direktyvas/taisykles. Todėl gerai atsiliepiama apie ES specialistų teikiamas konsultacijas, kurios, tiesa, provincijoje kelia priešiškumo ir savisaugos jausmą.

Mokymo sistemos pakeitimas

Palyginus mokymo sistemą šiandien su 2000-2002 m. švietimo sistema, geriausiai tinka apibūdinimas: „Pasikeitė forma, bet ne turinys“. Lietuva priėmė ES normas, mokyklas pripratino prie informacijos technologijų ir t.t. Bet mokymo programoje lietuviškumas, palyginti su europietiškumu, ryškiai dominuoja. Mokiniai tai priima gerai, o jų tėvai palaiko šį status quo.

globalizacija_1Stereotipų silpnumas
Stereotipai įsigalėjo. Uždarumas padarė savo. Pasirodė, kad stereotipus, kai jie jau susiformavę, nėra taip lengva sugriauti. Nors ir yra pakankamai informacijos tai padaryti, bet lietuviai neturi nei laiko, nei noro jos ieškoti. O jei tokia informacija ir pasiekia tipinės lietuvės ausį, tai didelių jos mąstymo perversmų nepadaro: labai jau patogu į gyvenimą žvelgti kuo paprasčiau. Tačiau ekonomikos pakilimas lėmė tai, kad stereotipai nedarė neigiamos įtakos pačiai valstybės raidai. Stereotipai gajūs kasdieniame gyvenime, bet politikoje lietuviai vadovaujasi naudingumo principu. Tiesa, lietuviai gan neigiamai žiūri į „buvusios Vakarų Europos moralę“ – „jie“ palaiko eutanaziją, teigiamai žiūri į klonavimą, gėjų ir lesbiečių santuokas. „Mums“, lietuvėms, tai atrodo svetima ir netgi pavojinga.

Socialinis susidvejinimas
Ekonominė gerovė neatnešė daugiau šilumos, meilės ar supratimo į lietuvių namus. Vis daugiau jaunimo pradeda abejoti pačio gyvenimo materializacija. Tai yra savotiškas sukilimas prieš jų tėvų vertybes, kurios buvo formuojamos jų jaunystės metais – 1990-2005 m., kai Lietuvoje gyvavo „laukinis kapitalizmas“ ir socialinis neteisingumas („Vilniaus prekybos“ sėkmė, paremta vergoviniu principu, yra simbolinė). 2015-2020 m. Lietuvos jaunimo nuotaikos yra Prancūzijos 1967-ųjų atgarsiai. Rezultatai, tiesa, ne tokie revoliucingi, nes ir patys lietuviai ne tokie revoliucingi kaip prancūzai. Mokslinis elitas (inteligentija) prarado ankstesnę didelę pagarbą, jo vietą užėmė politinis, finansinis ir socialinis elitas. Jam priklausyti nori kiekviena „pažangi“ lietuvė.

Priminsime jog:
Globalizacija – procesas, reiškinys, vykstantis socialinėje plotmėje, apimantis pačias įvairiausias visuomenės, valstybės bei kitų socialinių darinių veiklos sritis, jų aplinką, pasireiškiantis tarpusavio ryšių intensyvėjimu, judėjimu bei kitomis charakteristikomis viso pasaulio mastu.

Leave a Reply

Close Menu