Apie viską po truputį

Kalba – žmogaus sielos veidrodis

Kalba – žmogaus sielos veidrodis. Kalbėti reikia gražiai.

Jau seniai žinoma: kalbos socialinis uždavinys – įtikinti, paskatinti veikti ir suteikti malonumą klausytojui. Taigi kalbėtojui, ypač jeigu jis vadovas, maža perteikti informaciją, jis dar turi suteikti klausytojui pasitenkinimą, kad sužinota kažkas naujo, kad į problemą, apie kurią kalbama, galima pažiūrėti kitaip, kad kažkuo praturtėta…

Taigi kalba turi būti ne tik logiška, bet ir graži. Ji skirta ne tik protui, bet ir jausmams, žadina ne tik mintis, bet ir emocijas. Graži kalba išaukština, bjauri – žemina kalbėtoją ir užgauna girdintįjį.
Kokią kalbą galime laikyti gražia?

Tą, kuri turtinga žodžių. Norint, kad kalba būtų raiški ir turtinga, reikia plėsti savo žodyninį fondą. Jis priklauso nuo išsilavinimo, perskaitytų knygų, atminties.

lietuvos veliavaKalbos turtingumas pasireiškia ne tik žodžių gausumu, bet ir jų aktyviu bei pasyviu žodynu, stilistiniu lankstumu. Filologų teigimu, šių dienų kultūringo žmogaus žodyniniai vartojami žodžiai sudaro 3-5 tūkst. žodžių, o žodžiai, kuriuos išgirdę suprantame – 15-18 tūkst. žodžių. Kristijono Donelaičio „Metuose” pavartota 3100 žodžių, Salomėjos Neries poezijoje 7200 žodžių, Šekspyro žodynas – 15000 žodžių, Puškino žodynas – 21197 žodžiai. Turtingiausiu laikomas Šotos Rustavelio poemos „Karžygys tigro kailyje” žodynas – 43 400 žodžių).

Kiek žodžių savo kalbose pavartoja mūsų vadovai, firmų, departamentų direktoriai, pagaliau ir valstybės lyderiai? Atidžiau paklausius, nesunku įsitikinti, kad jų žodynas neviršija 50-70 žodžių, o ir tie patys apšepę, vargani, susivėlę… Štai mūsų elito žodynas: „Upelis – tai ravas, kuriuo teka vanduo”.

Atidžiau pasiklausykime mūsų lyderių kalbų. Neišgirsime nė vieno priežodžio, nė vieno aforizmo, kur ten apie mūsų senolių išmintį… Vietoje jų – žargonas, barbarizmai, vertalai. Kalbos nepuošia kanceliarizmai. Jeigu vadovas kalba trafaretais, laikraštiniais štampais, jeigu po 2-3 jo sakinių kalbą galėtų pratęsti bet kas, tokia kalba nepatraukia žmonių, ji neatlieka pagrindinio vaidmens – neįtikina. Kanceliarinis stilius – miręs stilius, dvelkia popieriumi, štampuotomis frazėmis, be gyvybės.

Pasidairykime ir pasiklausykime atidžiau, ar ne mūsų šefas, ar ne mūsų Seimo narys kalba taip: „Privesiu sekančius davinius…”, „Mūsų keliai apsnigę bet pravažiavimas jais eina…”, „Dabar vyriausybėje vyksta nesąžiningumas…”, „Vykdant žemės ūkio reformą , pridarėme daug sprendimų…”, „Įstatymai šiandieną turi didelį pavėlavimą…”, „Sprendžiant šią problemą, įvestas visiškas aiškumas…”.
Kažkoks išminčius yra pasakęs: „Nuo vieno žodžio gali užgesti saulė”. O čia ištisi sakiniai! Ištisi Seimo posėdžiai! Ištisos televizijos laidos!

Kalbos grožiui kenkia ir kalbėtojo maivymasis, noras pasirodyti „moksliškiau”. Todėl, užuot pasakę paprastai ir aiškiai, kai kurie kalbėtojai bando pamėgdžioti kažką matyto ar girdėto, kalba prikaišiota tarptautinių žodelių. Užuot pasakęs paprastai ir aiškiai, jog šiandieną niekas nenuvalė sniego, tūlas departamento direktorius sako: „Šiandieną dar neišspręsta sniego valymo užtikrinimo problema”, arba „Niekas nekovoja sniego valymo klausimu”.

Kalbą labai menkina šiukšlės ir parazitai: taip sakant… tiesa… reiškia… žinote… kaip čia pasakius… supranti… sakykim. Neretai jie užima trečdalį visos kalbos. Dėl tokių žodelių sunku klausytis, kartu tai rodo, kad ribota žodžių atsarga, kad nepakankamai pasirengta kalbai, kad negerbiami pašnekovai ar auditorija. Kalbėtojas, dažnai vartodamas šiuos ir panašius žodžius, tampa pajuokos objektu. Vadovams patartina stebėti savo kalbą ir žinoti, kad, be „reiškia”, „taip sakant” ir „sakysim”, ji turi turėti ir kitokių posakių.

Ypač nemalonų įspūdį daro pareigūno kalba, pilna mykimų, baubimo, įvairių garsinių pauzių: mmm… hm…hmm… Dabar dar mums parvežė ėė…ėėė…ir aaa… Tai vienas iš ryškiausių mažaraštingumo požymių.

Justinas Marcinkevičius viename eilėraštyje rašo: „(…) ačiū, kartoju, ačiū už žodžio skonį burnoj”. Taigi reziumuojant galima teigti, kad žodis turi jėgą, prasmę, vertę ir skonį.
Kalbėti reikia trumpai. Kai kurie vadovai (pareigūnai) turi įprotį kiekviena proga skaityti plačius moralizuojančius pamokymus pavaldiniams. Netgi tuo atveju, jei tokie pamokymai teisingi ir sakomi turint kilnių jausmų, jie dažniausiai klausovui sukelia priešišką reakciją, kadangi toks „auklėjimas” peržengia saiką. Todėl teigiama vadovo kalbos savybė – jos trumpumas, lakoniškumas. Kalbant su pavaldiniais, juo labiau su lankytojais, patariama vengti mokomo tono ir mažiau kalbėti apie save.

Prieš keletą metų Vilniuje stebėjau vieno verslininko pokalbį su kitos firmos prezidentu bendros įmonės steigimo klausimu. Štai to verslininko kalbos dažniausi sakiniai: „Aš su jumis nesutinku”, „Jūs siaurai mąstote” , „Aš jums įrodysiu”, „Jūs neteisus”, „Jūs už mane du kartus jaunesnis” (vadinasi , ir kvailesnis), „Išklausykite mane iki galo”, „Jūs ne taip galvojate”, „Jūs klystate”, „Siūlau jums pagalvoti” …

Suprantama, po tokio pokalbio kontraktas nebuvo pasirašytas.

Sutaupyti žodžiai – tai pirmiausia sutaupytas laikas ir energija. Tačiau rūpi pabrėžti, kad trumpa kalba – tai ne tiek laiko atžvilgiu trumpa, kiek švari kalba, kuri neturi visokių nereikalingų vingių, ekskursų, kitaip tariant – triukšmo.

Daugiažodžiavimas – daugelio mūsų vadybininkų kalbos trūkumas. Nereikalingi žodžiai ir frazės teršia kalbą, ji tampa negyva, nenatūrali. Klausytojas dažnai pameta kalbėtojo minčių giją, kuri sunkiai skverbiasi per žodžių tankmę. Neatidžios formuluotės, nereikalingi pasikartojimai ir nukrypimai atitraukia dėmesį ir vargina klausytoją. Be to, daugiažodžiavimas dažniausiai rodo ne tik kalbos nedrausmingumą, bet ir tai, kad kalbėtojas neturi gero supratimo, apie ką kalba.

Štai keletas mūsų senolių išminties krislų apie trumpos kalbos reikšmę:

Daugiažodžiavimas – lazda, kuria remiasi raišas protas.

Jeigu klausimą, kuriam pakanka minutės, žmogus dėsto penkias, vadinasi, jis linkęs ir į sunkesnį nusikaltimą.

Gudrus patylės ten, kur galima kalbėti, kvailas plepės, kur reikia tylėti.

Ilgos kalbos rėčiu gaudomos, trumpas žodis širdin dedamas.

Žodžių jūroje skęsta išmintis. Kuo daugiau žmogus kalba, tuo sunkiau su juo susikalbėti. O reikia!

Leave a Reply

Close Menu